M. Žąsytienės nuotr. Monika Žąsytienė
2013 metai Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu yra paskelbti Vilniaus geto atminimo metais ir primena mums, jog 1943 09 23 dieną, prieš 70 metų, buvo likviduotas Vilniaus getas.
Getas nėra siejamas vien tik su labai didele bendruomene ar didmiesčiu. Švėkšnos miestelyje taip pat buvo įkurtas getas. Žinoma, jis neegzistavo kelerius metus, tačiau čia vietos žydai taip pat buvo uždaryti ir atskirti nuo kasdieninio gyvenimo. Nedidelė teritorija tarp Siaurosios ir Žydų (dabar Maciejausko g.) gatvių buvo aptverta spygliuota viela, o viename name žmonės buvo priversti gyventi net po 6 šeimas.
2013 metai Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu yra paskelbti Vilniaus geto atminimo metais ir primena mums, jog 1943 09 23 dieną, prieš 70 metų, buvo likviduotas Vilniaus getas.
Getas nėra siejamas vien tik su labai didele bendruomene ar didmiesčiu. Švėkšnos miestelyje taip pat buvo įkurtas getas. Žinoma, jis neegzistavo kelerius metus, tačiau čia vietos žydai taip pat buvo uždaryti ir atskirti nuo kasdieninio gyvenimo. Nedidelė teritorija tarp Siaurosios ir Žydų (dabar Maciejausko g.) gatvių buvo aptverta spygliuota viela, o viename name žmonės buvo priversti gyventi net po 6 šeimas.
Švėkšnos žydų bendruomenės genocidas įvyko anksčiau negu buvo likviduotas Vilniaus getas. 1941 m. rugsėjo 20 d. – šią dieną iš miestelio buvo išvežtos moterys, vaikai, seni ar nedarbingi vyrai, kurie nepateko į koncentracijos stovyklas. Liudininkų teigimu, buvo vežama sunkvežimiu, nenorint sukelti panikos, buvo meluojama, jog „veš pas vyrus į Vokietiją“. Tačiau išvykus sunkvežimiui ir po kiek laiko pasigirdus šūviams visi suprato, jog patekusieji į sunkvežimį niekada nebegrįš...Kilo didelis sąmyšis, žmonės verkė, šaukė, meldėsi. Verkė visi. Tačiau sunkvežimis grįžo, o išvažiavo ir vėl pilnas...
| | Už 6 kilometrų nuo Švėkšnos miestelio yra vieta, kur 1941 m. keletą kartų važiavo žmonių pilnas sunkvežimis, o grįžo tuščias. Ta vieta iki šiol yra lankoma, ją lanko žydai, lietuviai, lanko vokiečiai ir kitų tautybių žmonės. Tačiau vis rečiau aplanko žmonės išgyvenę Holokaustą. |
Švėkšnos muziejus, kaip ir kasmet, minėjo Holokausto dieną. Į muziejų susirinko daug jaunimo – įvairaus amžiaus Švėkšnos skautai su vadove Vilma Adomavičiene. Muziejus su skautais jau 2011 m. tvarkė Švėkšnos miestelyje esančias senasias žydų kapinaites. Muziejuje buvo aptartas tragiškas mūsų kraštiečių likimas, peržiūrėtas edukacinis filmas apie Švėkšnos žydus, po to pėsčiomis, pro buvusį getą, apžiūrint išlikusį (ir jau nebesantį) Švėkšnos žydų architektūrinį palikimą, visi ėjo į kapinaites. Senosiose žydų kapinaitėse buvo ir pirmoji žydų genocido aukų vieta.
Kapinėse visi, kas norėjo padėjo po akmenuką. Tokia žydų tradicija jau nuo senų laikų. Palikdami akmenuką ant kapo, mes, gyvieji išreiškiame, jog prisiminimas apie mirusius gyvas ir amžinas kaip akmuo. Šiuo atveju, susirinkusi jaunoji karta tyliai išreiškė pagarbą mirusiems ir tai, jog jie žino, kokia tai vieta.
