Silaine.lt
Šiais metais minėsime jo 145 gimimo metines. Apie Vydūną daug parašyta, nes jis padarė daug gero krašto gerovei. Jis mielai lankėsi visur, kur jis buvo kviečiamas, kam buvo malonu ir įdomu su juo bendrauti. Apie Vydūno viešnagę Švėkšnoje 2006 m. laikraštyje ,,Gimtinė” paskelbė kraštotyrininkas Albertas Ruzgas.
Švėkšnos ne tik parapijai, bet ir viso krašto kultūriniam bei ūkiniam gyvenimui daug metų vadovavęs Vydūno amžininkas prelatas Julius Macijauskas (1868-1974) sužinojęs, jog ,,Saulės“ gimnazijoje pradėjusi dirbti mokytoja Ona Narušytė mokyklos scenoje pastatė Vydūno trijų veiksmų misteriją ,,Mūsų laimėjimas“, o į premjerą žada kviesti kūrinio autorių, pareiškė norys prie šio renginio prisidėti.
Kaip daugelis Lietuvos katalikų kunigų, taip ir Švėkšnos klebonas kun. J. Macijauskas Vydūnu žavėjosi ir jį gerbė. Daug mačiusiam dvasininkui norėjosi artimia susipažinti ir pabendrauti su šia asmenybe, todėl pasiūlė, kad į Švėkšną atvykęs svečias apsitotų ne kur kitur, bet klebonijoje.
Šiais metais minėsime jo 145 gimimo metines. Apie Vydūną daug parašyta, nes jis padarė daug gero krašto gerovei. Jis mielai lankėsi visur, kur jis buvo kviečiamas, kam buvo malonu ir įdomu su juo bendrauti. Apie Vydūno viešnagę Švėkšnoje 2006 m. laikraštyje ,,Gimtinė” paskelbė kraštotyrininkas Albertas Ruzgas.
Švėkšnos ne tik parapijai, bet ir viso krašto kultūriniam bei ūkiniam gyvenimui daug metų vadovavęs Vydūno amžininkas prelatas Julius Macijauskas (1868-1974) sužinojęs, jog ,,Saulės“ gimnazijoje pradėjusi dirbti mokytoja Ona Narušytė mokyklos scenoje pastatė Vydūno trijų veiksmų misteriją ,,Mūsų laimėjimas“, o į premjerą žada kviesti kūrinio autorių, pareiškė norys prie šio renginio prisidėti.
Kaip daugelis Lietuvos katalikų kunigų, taip ir Švėkšnos klebonas kun. J. Macijauskas Vydūnu žavėjosi ir jį gerbė. Daug mačiusiam dvasininkui norėjosi artimia susipažinti ir pabendrauti su šia asmenybe, todėl pasiūlė, kad į Švėkšną atvykęs svečias apsitotų ne kur kitur, bet klebonijoje.
Tais, 1929 metais, Švėkšnos gimnazijai vadovavo literatas, būsimos apybraižos apie Simoną Daukantą ,,Vargo pelė“ (1934) autorius Petras Sūdžius (1898-1941), kuris ir vėliau palaikė draugiškus ryšius su Vydūnu. Tai liudija ir Švėkšnos gimnazijos muziejuje eksponuojamas Vydūno 1929 m. gegužės 14 d. rašytas atvirlaiškis.
Pedagogė ir katalikų moterų veikėja Ona Norušytė (nuo 1939 m. Janušauskienė) buvo ir yra vydūnistė. Ji Vydūno veikalais susidomėjo dar studijuodama (1925-1929) Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Jau tada ji perskaitė visus Vydūno parašytus
dramos ir kalbos veikalus, kai kuriuos filosofinius raštus. Mėgo jo patriotines dramas.
Pedagogė ir katalikų moterų veikėja Ona Norušytė (nuo 1939 m. Janušauskienė) buvo ir yra vydūnistė. Ji Vydūno veikalais susidomėjo dar studijuodama (1925-1929) Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Jau tada ji perskaitė visus Vydūno parašytus
dramos ir kalbos veikalus, kai kuriuos filosofinius raštus. Mėgo jo patriotines dramas.
Nuo 1928 m. rudens O. Norušytė mokytojavo Švėkšnos (Šilutės r.) „Saulės“ gimnazijoje. Dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas bei fizinį auklėjimą. Vadovavo moksleivių dramos būreliui. Režisavo gimnazistų statomus veikalus.
1929 m. pradžioje IV klasės dramos būrelis pastatė Vydūno 3 veiksmų misteriją ,,Mūsų laimėjimas“. Vėliau ji, Švėkšnos gimnazijos mokytojai ir moksleiviai, panoro susitikti ir su misterijos autoriumi.
Netrukus Ona parašė Vydūnui laišką, papasakojo, kad labai domisi jo kūryba, jog jos vadovaujami Švėkšnos gimnazijos moksleiviai pastatė misteriją „Mūsų laimėjimas“. Po tokios įžangos Ona pakvietė Vydūną apsilankyti Švėkšnoje. Viešėdamas svečias galėsiąs pamatyti ir savo veikalo spektaklį. Vydūnas laišku pažadėjo artimiausiu laiku atvykti – Švėkšna juk netoli nuo Tilžės.
Ir vieną sutartą dieną, 1929 metų ankstyvą pavasarį, Vydūnas atsirado Švėkšnoje. Apie jo atvykimo datą buvo iš anksto įvairiais būdais informuota visuomenė. Švėkšnos klebonas net paskelbė tą žinią po pamokslo bažnyčioje. Gimnazija irgi kvietė visuomenę ateiti į susitikimą su žymiuoju svečiu. Vydūnas į Švėkšną važiavo traukiniu Tilžė–Klaipėda. Išlipo Kukorų (Kukuraičių) stotelėje.
Švėkšnos klebonas buvo davęs arklį, brikelę ir pasiuntęs ten tarną laukti Vydūno. Nuo Kukorų iki Švėkšnos yra 6 kilometrai kelio. Taigi Vydūnas nenuvargo, atvyko į Švėkšną gerokai po pietų. Švėkšniškių susirinko labai daug (suaugusieji, gimnazistai ir net pradžios mokyklos moksleiviai) laukė svečio neseniai pastatytuose gimnazijos rūmuose. Vydūno atvykimas švėkšniškiams, nemačiusiems jokio rašytojo, buvo netikėta naujiena. Svečias netrukus pasirodė rūmų salėje. Vydūnas papasakojo, kaip jis kuria, supažindino su savo idėjomis, vizijomis, su kūrybiniais planais. Publika buvo aktyvi, pateikė pranešėjui nemažai klausimų. Vienas švėkšniškis paklausė, ar yra žmonių, kuriuos būtų galima pavadinti raganiais, raganomis. Vydūnas atsakė, kad tokių žmonių yra. Tai esą žmonės, labai stipriai paveikti kurios nors idėjos. Jie gali paveikti ir kitus žmones. Įtaka gali būti pozityvi ir negatyvi, žmonėms žalinga, raganiška. Kaip pozityvios įtakos pavyzdį Vydūnas nurodė XV amžiaus liaudies masių sąjūdžio Prancūzijoje reiškėją Joaną d’Arc. Tačiau negatyvios įtakos pavyzdžio svečias nepateikė. Vydūno atsakymais į publikos klausimus ir baigėsi toji pažinties diena. Nebuvo jokių vaišių, nes buvo žinoma, kad Vydūnas jų atsisako. Jis buvo apgyvendintas klebonijoje. Vydūnas Švėkšnoje svečiavosi kelias dienas.
Po dviejų ar trijų dienų Švėkšnos gimnazijos moksleiviai surengė vakaronę. Pakvietė į ją Vydūną. Ir vėl susirinko labai daug žmonių. Saviveiklininkai pakartojo Vydūno misterijos „Mūsų laimėjimas“ spektaklį. Vydūnas spektakliu susižavėjo. Nekantriai klausinėjo, kurgi toji panelė, kuri režisavo veikalą. Onai prisistačius, Vydūnas jai nuoširdžiai padėkojo už spektaklį, džiaugėsi veikalo sceniniu interpretavimu. Tą susipažinimo vakarą daugiausia su svečiu buvo gimnazijos direktorius Petras Sūdžius (1941 m. birželio mėnesį jį nužudė bolševikai, besitraukiantys nuo puolančių hitlerininkų), o pastarąjį vakarą Vydūnas daugiausia kalbėjosi su Ona. Po spektaklio saviveiklininkai (vėlgi Vydūno džiaugsmui) padainavo liaudies dainų, pašoko tautinių šokių. Vakaronė baigėsi visų susirinkusiųjų pasilinksminimu: šokiais ir žaidimais.
Skaityti toliau...
